Dabartinis malūnas stovi savo pirmtako vietoje. Tačiau ankstesnis statinys buvo kiek mažesnis už dabartinį, žemesniu mūriniu pamatu. Malūnas garsėjo visoje apylinkėje: darbo buvo tiek, kad malūnininkas net naktimis žibaliniu žibintu, vadinamu „liktarnia“, pasišviesdamas maldavo grūdus. Jų reikėjo visiems: rupūs miltai buvo skirti gyvuliams šerti, smulkesni – duonai ir ragaišiui, o patys smulkiausi, balčiausi – šventiniams pyragams. Malūno būta galingo: jo sparnų teikiama energija suko net dvejas girnas. Malūnui sudegus, jo vietoje buvo pastatytas naujas – taip pat medinis, tik ant aukšto akmenų mūro pamato (cokolio). Malūną statė lietuvių meistrai. Kepurės mechanizmai, esą, daryti iš klevo. Malūnas dengtas malksnomis („gontais“) – nuobliuotomis ir suleidžiamomis lentelėmis. Jos brang...
